Senoji Lietuviška Didikųvirtuvė
XIV–XVIII amžiai – Lietuvos didikų virtuvės, dabar neretai vadinamos tiesiog senąja Lietuvos virtuve, formavimosi ir klestėjimo laikotarpis. Šiai virtuvei, kaip ir daugiatautei Lietuvos Didžiajai Kunigaikštystei, būdingas joje gyvenusių tautų – lietuvių, baltarusių, lenkų, totorių – kulinarinių tradicijų susipynimas.
Senoji lietuviška virtuvė išsiskiria produktų deriniais, prieskoninių žolelių gausa, skonių gama ir subtiliais maisto ruošimo būdais. Jos pagrindas – vietiniai produktai, paruošti pagal lietuviškos aukštuomenės skonį. Labiausiai mėgti – žvėriena – elniena, briediena, šerniena – laukinių paukščių mėsa, medus, grybai. Senojoje Lietuvos virtuvėje nebuvo bulvinių patiekalų, nenaudotas cukrus. Bulvės Lietuvoje paplito tik XIX a.
XIV–XVI a. Lietuva eksportavo vytintą ir rūkytą žvėrieną į Vokietiją, o medų – į Vokietiją ir Angliją. XV a. vytinta šernienos filė buvo galima mokėti mokesčius Lietuvos iždui, o medumi buvo imama duoklė, taigi šie produktai galėjo atlikti pinigų funkciją.